Perekupas 1/4
„Pardodu 2003 opel vektra raudonais ratlankeis niaugtais langais dyzelis su žėminiu padangu komplektu ir norfos nuolaidu kortele. kuriasi važiuoja kaip bitė, ričiagas nekliba kaip pimpalas, karteris neleidže kaip pensininko subinė., purkštukai prapurksti.prižiurėta autoservize .ira knygialė galiu iroditi. keiciu i samadielna kemperi folksvagen transporter arba šašlikine ,,,kiaušini.,kulautuva ir aplink“
Štai taip šiais laikais bendrauja dabartiniai perekupai, apsimetinėjantys nekaltais automobilių pardavėjais. Čia tie vilkai avių kailiuose, kurie prisiekinėja nežinantys iš kur mašinoje tiek drėgmės, nors dar prieš gerą mėnesiuką pats pardavėjas kartu su Andreliu į kaimo prūdą girti įlėkė nuo lieptelio „ant prikolo“. Visi jie, blet, pradeda sukti kalbą apie tai, koks ekonomiškas tas 1999 metų dyzelis, kaip jis mylėjo šitą mašiną ir kaip jis nenori jos atiduoti bet kam, vos tik būsimo pirkėjo akys užklysta ties pūvančia galine arka.
„Hm, o kas čia dabar? Net nemačiau žinokit. Penkis metu vairavau, tikrai nežinau iš kur čia šitas“ susimąstys perekupas pamatęs smarkiai įdubusį kapotą.
Pirkėjui baksnojant į skylę automobilio salono dugne, kurią išgraužė kažkokie išalkę kaimo šunys, perekupas tik skėsčios rankomis sakydamas „Gal nuo druskų, chren znajet kuo šią žiemą valdžia kelius barstė. Nu tikrai nemačiau šito. Bled, kaip įdomiai...“
Perekupas, nuslėpęs, kad automobilyje neatsidaro galinės kairės durelės, neveikia avarinis ir nėra oro pagalvių, būtinai privalės atsivesti savo vaiką murzinu veideliu, kai bus laikas šnekėti apie pinigus.
„Nu blecha, niekaip negaliu žemiau šešių šimtų eurų nuleisti, niekaip žinok...“ sakys jis tvarkydamas susivėlusią sūnaus galvelę.
Pardavėjui sutikus nupirkti tą lavoną už šešis šimtus, perekupas apsidžiaugs atsikratęs šūdo gabalo ir užkalęs pidisoką pelno, už kelių valandų vėl kartos tą patį, mat už garažo stovi dar keturios avarinės būklės mašinos, kurių defektų pardavėjas net nesiruošia atsikleisti. O gal net ir nežino.
Tie, kas yra turėję reikalų su nesąžiningais perekupais, manau supranta apie ką aš kalbu ir patys turi ką papasakoti šia tema. Nors ką aš čia kalbu, gal ir patys esate pelnytai apipisę kokį žioplą išsižiojėlį, kuriam tėveliai davė tūkstantį eurų nusipirkti pirmam automobiliui, o jūs kaip tik norit kuo greičiau atsikratyti savo bemvsu, kurį norint suremontuoti reikėtų išleisti tiek, kad būtų galima nusipirkti sodo namelį kur nors Pakaunėje.
Neslėpsiu, būna ir bukų pirkėjų, atėjusių apžiūrėti dvidešimties metų triperį ir besitikinčio, kad jis bus pravažiavęs ne daugiau 170 tūkstančių kilometrų, neturės to iš bybižin kur sklindančio drėgmės dvoko ir buvo prižiūrėtas oficialioje atstovybėje. Jeigu garažėlis „Pas Lioša“ skaitosi kaip oficialus autoservisas, tai aišku automobilis buvo prižiūrėtas oficialioje atstovybėje. Aišku, tik niekas serviso knygelės nepildė, nes Lioša nemoka nei lietuviškai, nei rašyti, o ką jau kalbėti apie šių dviejų svetimybių simbiozę.
„Viskas zajabys su šita mašina. Nusiskundimu neturiu. Važinėjo žmona iki kirpyklos ir turbosoliarumo. Nusipirksi ir galvos skausmo neturėsi. Patikėk, valgo nedaug, remontuoti nieko nereikia, pridėsiu va dar tris kvapukus ir zajabys žiemines padangas. Pamatysi, visos ciolkos bus tavo, kiaušiniai bus amžinai tušti nuo gaunamų bobų kiekio, paliubomu“ sakysi tu, atėjus tam atsilupusiam paaugliui pirkti savo pirmo automobilio. Padėsi sutvarkyti visus pirkimo dokumentus, nuleisi kainą pidisoku ir atsisveikinęs gerbsi tą jaunuolį amžinai, kad nupirko šitą triperį. Na, ne amžinai gerbsi, o maždaug du mėnesius, nes už tiek laiko jis fleksindamas prieš mergas lėks nuo Parodos kalno „ant šešiolikos“ ir patirs mirtiną autoavariją. Ne tik dėl to, kad buvo jaunas ir bukas, bet ir dėl to, kad stabdžių ir važiuoklės sistema buvo apverktinos būklės.
„Gerai, dėde, ko jūs čia dabar apie tuos perekupus taip užsivedėte?“ jau matau klausiat jūs. Che, jaunimėli, dėdė Dumauskas pats yra pardavęs ne vieną automobilį ir ne du. Dėdė Dumauskas yra atsakingas gal už kokių dešimt autokatastrofų kaip minimum. Ne dėl to, kad nemokėčiau vairuoti ir pastoviai kelčiau avarines situacijas – oi ne. Atskleisiu jums paslaptį, mano mylimas jaunime, kad ir aš pats esu buvęs perekupu, todėl kviečiu jus perskaityti manąją istoriją, kurioje netruks perekupiškų apipiskių ir tam tikrų mįslių. Taigi, sėskit į savo supuvusius opelius ir pradedam istoriją „Perekupas“!
Bręstant naujam tūkstantmečiui, kone pasiekiamam ranka, buvau truputį sustabdęs stovėjimą ant turgaus prekiaujant vogtomis arba padielkinėmis šmutkėmis. Tais 1998 metais stovėjau ant mašinų turgaus ir kroviausi turtus apipisinėdamas niekuo dėtus piliečius, norinčius įsigyti išsvajotus kadetus, silkes, bulkas, kregždes, cvekus ir kitus automobilius, kurių doras pilietis negali vadinti pagal tikrąjį jų pavadinimą – būtina sugalvoti pravardę.
Su susmirdusiais žiguliukais nesiterliojau, palikau šį malonumą pensininkams. Tikri mašinų turgaus vilkai (tarp jų ir aš) stumdė iš vokiečių parvežtus automobilius, kurie, savaime suprantama buvo vieno savininko, naudojami tik sekmadieniais į bažnytėlę ir ant kapų, pofik, kad ant į galinę sėdinę įsigėręs kraujas.
– O kas čia? – sykį paklausė kažkoks vyriškis žiūrėdamas į audi bulkos iškruvintą galinę sėdynę.
– Turbūt uogienė išsiliejo, – paaiškinau.
– Kokia, blet, uogienė? Čia kažkas mirė ant tos sėdynės, pažiūrėk pats kiek kraujo.
– Kodėl mirė? – gyniausi aš. – Gal kaip tik gimė? – paklausiau jo, jau nuėjusio nuo automobilio.
Matot, jaunime, tais laikais automobilių turgai klestėjo. Nebuvo jokių internetinių svetainių kur galima patikrinti automobilio ridą, kėbulo numerį ar auto įvykių skaičių (čia galėjo būti tokias paslaugas tiekiančio biznio reklama). Nebuvo ir paslaugos vežtis automobilių iš Amerikos (čia irgi galėjo būti reklama). Vienintelis būdas, kaip galėjai nusipirki mašiną pagal platų pasirinkimą – važiuok į turgų šeštadienį ir stumdykis su kitais, tokiais pat kaip tu, kuriems žūtbūt reikia šūstro automobilio, kad galėtų bent pamėginti pratęsti savo giminę. Bijantys važiuoti į turgų, galėjo auto užsisakyti per žurnalą, na, bet čia jau visai tinginiams.
Uch, bled, kiek valandų praleista pliauškiant liežuviu ir giriant automobilį, kurio meldžiausi, kad klientas užkūręs nebirbins ilgiau penkių minučių ir nesugalvos kažkaip patikrinti dūmingumo. Būdavo ateina koks ačkarikas, jaunas kompiderastas su kokiu tėvu, kuris pats savomis rankomis išrinkęs šeštą žiguliuką, bet nebesurinkęs jo atgal. Dairosi vyrukas automobilio, trypčioja trypčioja. Sako tėvui „šito visai gražūs ratai“. Tėvas, su vilko iš nu pogodi kepure jam atkerta „cit, blet, tik nebandyk parodyti, kad nieko nesupranti apie mašinas.“
– Sakykit, echm, echm, – atsikrenkščia tėvukas priėjęs prie šaldytuvo baltumo audi silkės. – Kiek tamsta norit už silkę?
– Ne žuvį pardavinėju, jokios aš silkės neturiu, – nukertu supratęs su kokio tipažo pacientu turiu reikalų.
– Nu tai šita mašina, taigi silkė, ne? – nesupratęs akimis klapsi tėvukas, galvoja, negi apsiriko ir šita audiucha ne silke vadinama?
– Tėvuk, sudrožtą audinę gali vadinti silkę, o šį šedevrą prašau vadinti Audi šimtas, – išdidžiai pareiškiu ir atsistoju priešais. – Įkišk galvą vidun, nors ką aš kalbu, sėsk už vairo ir paimk vairą į rankas, pamatysi kas yra tikra, vokiška kokybė, – paliepiu tėvukui ir tik žigulio vairą čiupinėjęs diedas apstulbo vairo kokybe. Pirmoji apipiskė pavyko, mažai nutintą vairą man parūpino vietinis meistriukas Lioša.
Kompiuterasto tėvukas pamaigo vairą. Pypsiko spausti nedrįsta, kaip čia prieš žmones atrodys, bet ir gerai – jo nėra.
– Bandot čia man akis apdumti su tomis vokiškomis kokybėmis. Atidarykite kapotą tučtuojau, – susinervinęs įsako diedas išlipęs.
Ramiai atidarau kapotą ir parodau, kad neva neturiu ko slėpti. Toks diedo išpuolis nė trupučio nepajudino to perekupo užtikrintumo, kad jis gali parduoti net kibirą su ratais. Diedas pačiupinėja žarneles, pajudina akumuliatoriaus klemas, paklibina patį akumuliatorių. Dar kartą įsitikinau, kad atėjo nieko apie modernesnius automobilius nesuprantantis auto mėgėjas nupirkti sūnui mašinos. Diedas paprašė užkurti silkę. Aš, nors ir tikėjausi, kad apsieisime be to, noriai paleidau motorą. Meldžiausi visų perekupų globėjai, kad šitas užkūrimas nebūtų paskutinis. Diedas pažiūrėjo į besipurtantį variklį ir tikrino kažkur po apačia. Mudu su jo sūnumi supratome, kad nichuja diedas nieko nesupranta ir žiūri tiktai dėl to, kad žiūrėti.
– Na kaip ir gerai viskas, kiek norit už šitą vokiečių stebuklą? – paklausė tėvukas.
– Skaudančia širdimi atiduodu už 4 šmotus, – pasakiau patylėjęs. Iš vokiečių šitą lavoną parsivežiau gal už 800 dolerių, dabar neprisimenu tiksliai.
– Keturi tūkstančiai litų? – pasiklausė diedas.
– Kokių dar litų, nejuokaukite su šitais monopolio pinigais, aiškų dolerių, – paaiškinau kokia valiuta pagrinde sukosi mašinų turguje.
– Viešpatie, tai čia beveik kaip butas, – pasakė diedas, bet matėsi buvo įgalus sumokėti tokią sumą.
– Nepatinka, tėvuk, nepirkite ir kaip sakoma, geros kelionės su šeštuku, – pasakiau ir pasisukau į kitus klientus, laukiančius eilėje turbūt dėl tos pačios silkės.
– Gerai, paimsim, – pasakė diedas. – Už tris tūkstančius šešis šimtus baksų.
– Baikit, tėvužėli, pardavęs už tris kablis šešis gabalo, aš nuskursiu... Trys tūkstančiai devyni šimtai yra maksimumas kiek galiu nuleisti.
– Bet mano sūnus aria prie kompiuterio tarptautinėje įmonėje ne šiaip sau. Supraskit, tamsta, kompiuteriai, radiacija, susikūprinęs, – tėvukas pasilenkė prie manęs, kad sūnus negirdėtų ir pridėjo: – priedo, dar moters nėra turėjęs, nors ketvirtį amžiaus nugyveno.
– Oi, labai negerai, – pasakiau, – bet nenusileisiu, tėvuk. Trys tūkstančiai devyni šimtai.
– Čia kurių metų silkė? – priėjęs paklausė toks Vadimas, kitas perekupas, draugelis, girdėjęs visą pokalbį iš šalies.
– Atleiskite, ponas, šis audi šimtas neparduodamas, – nukirtau jam, lygtai vienas kito nepažinotume ir lygtai čia būtų pirmas kartas kada matome vienas kitą, nors nesvarbu, kad tokį pardavinėjimo metodą taikome vienas kitam kone kasdien.
– Paimsiu už keturis tūkstančius, – pasakė jis ir pradėjo kuistis pederastkėje.
– O, kaip tik šis ponas norėjo pirkti už tris tūkstančius šešis šimtus, – pasakiau neva nudžiugęs. – Tėvuk, man labai gaila, bet pats matote, atsirado pirkėjas.
Kompiderastas ir jo tėvukas stovėjo apstulbę.
– Bet... bet... mes tiek pinigų neturime, – skėsčiojo rankomis jie.
– Na, tuomet tėvužėli apgailestauju, štai, turime ir pigesnių pirmos laidos folksvagenų golfuką, už tūkstantėlį, tiesa, truputį matęs Lenkijos kelių ir greičiausia po avarijos.
– Ne, mums silkės prašau, – nukirto tėvukas, – atleiskit, audi šimtas.
– Bet štai, – mostelėjau į „nepažįstamąjį“ Vadimą, – žmogėnas jau sakė paims už keturis tūkstančius.
– Stabdykite sandorį, – mojavo rankomis diedas, – imkit tris tūkstančius septynis šimtus dabar, o likusius tris šimtus atvešiu už pusvalandžio. Tik palaukite prašau. Andriau, pabūk čia su dėde.
– Sutarta, – pasakiau jam ir mudu paspaudėme rankomis.
Andriukui leidau pasėdėti už jo būsimos mašinos vairo ir kol jis maigė pyzdintą magnetolą, Vadimui šyptelėjau ir daviau dvacoką. Tokia jau buvo stafkė pas mus turguje. Diedokas grįžo greičiau negu už pusvalandžio. Uždusęs padavė tris šimtus baksų ir sutvarkėme visus reikiamus dokumentus. Palinkėjau tėvui ir kompiterastui sūnui gero kelio ir meldžiausi, kad automobilis neužsičiaudėtu čia pat. Automobilis buvo daužtas į galą, prabėgęs virš keturių šimtų tūkstančių kilometrų, turėjęs variklio defektą, bildančią pakabą ir pyzdavotą račnyką.
Tai buvo vienas iš pavyzdžių su kuo man tekdavo susidurti beveik kasdien. Aišku, būdavo ir liesų dienų, kai niekam nereikia automobilių už kelis tūkstančius dolerių, juk ne visi ir įpirkdavo tai. Pasakiškus pinigus užuodė ir nusikalstamo pasaulio torpedėlės, lupę pinigus iš mūsų už apsaugą. Būdavo ir maištininkų, nemokėjusių už „stogą“, bet tai buvo ne Dumauskui, turėjusiam žmoną ir vaiką.
Kalbant apie liūdnesnes dienas, tai pasitaikydavo ir tokių savaičių, kai ateina vos vienas kitas autofanatikas, kuris iš tikrųjų supranta automobilius. Va tada, blet, net lūpos džiūdavo.
– Kiek bėgus?
– Kaip ir parašyta, šimta dvidešimt štukų.
– Nepisk proto, – sakydavo pirkėjas, – šito kibiro spidometrą galima ir su atviorke atsukti, va, net matau, kad chujovai įdėtas atgal, – baksnojo pirštu į chaltūrnai įstatytą prietaisų skydelį man raudonuojant iš gėdos ir žadant atpyzdinti Liošą.
– Hm, nežinau net, gal čia praeito kliento. Matai, čia iš vokiečių atvežtas šitas stebuklas, gal ten kažkas kišo nagus? – kasiau smakrą.
– O blet. Ne ne ne, jokiais būdais neimsiu, – pasakė jis išlindęs iš po mašinos.
– Gal kas nutiko?
– Dar nieko, bet tuoj nutiks! Variklis ant snarglių laikosi, – dūrė pirštu automanas.
„Tai aišku ant snarglių laikosi, gi blet pistas į priekį buvo“ pasakiau sau mintyse.
– Na, tikrai nežinau apie ką jūs šnekat, – gūžčiojau pečiais.
– Kiek nori už šitą?
– Trijų tūkstančių žalių.
– Už trečią golfą trijų štukų?
– Na taip, senumo jis vos šešių metų, – paaiškinau.
– Che, šešių metų senumo, bet pagal būklę tai lyg dvidešimt šešių.
– Nu ir pašol tu nachui iš čia nesikrapštęs. Gudruolis susipisęs... – neslėpsiu, susinervinęs iškošiau.
Toliau apsikeitėme keliomis rusiškomis frazėmis ir vos nesusikibome vienas kitam į atlapus, bet visa laimė Vadimas šmirinėjo šalia ir mus išskyrė.
Jeigu įdomu, tą defektuotą Golfą laikiau pas save gal tris mėnesius. Jį perpirko kitas perekupas, toks Algis, didžiausias mašinų turgaus vilkas pagal patirtį, piniginę ir masę. Prastūmė jis jį už tris su puse jau sekančią dieną.
Taigi jaunime, tokie tie pavyzdėliai mano prekiavimo mašinų turguje. Turėjęs aš praktiškai visas tuo metu populiariausias mašinas ir, savaime suprantama, jas vairavęs. Kregždės, silkės, delfinai, banginiai rykliai, krokodilai, ešeriai ir šunys man tuo metu nebuvo gyvūnėlių pavadinimai. Šie pavadinimai reiškė šaibas – dolerius, kuriuos investavau į dar didesnį tų gyvūnėlių kiekį ir jas stumdžiau su malonumu. Che, pavadinimų tuo metu būtą įvairių, net landsberginis, apie kurį kitą kartą jums ir papasakosiu.
*****
Na, tai ką, spaudžiam šiandien klibantį stabdžio pedalą ir šiam kartui nutraukiame istoriją. Sekančią savaitę susitikime čia pat, papasakosiu kas ten su tuo landsberginiu nutiko. Jeigu nenorite laukti, prašau tapti rėmėjais Contribee arba Patreon platformose, rėmėjai gauna visą tekstą paskaityti iš karto, nereikia laukti kitos savaitės. Tai aišku, kad aš noriu rėmimo, tik taip galiu surinkti kapeiką ir ją skirti maistui, kad nenumirčiau badu ir galėčiau jus džiuginti savo istorijomis.
Štai tos nuorodos, bičiuliai:
https://contribee.com/kostas-dumauskas
https://www.patreon.com/kostas_dumauskas
Iki sekančio malonaus, mielieji.
Kostas Dumauskas
Taip pat dalyvauju ir Facebooke, galite pasekti mane ir ten.